Lengvas žirgo laipinimas į priekabą


Spauskite čia, jei norite pamatyti žirgą, kuris buvo laipinamas į priekabą neteisingai ir iš jos iškrito, nes šeimininkas neužtikrino, kad durys tvirtai uždarytos. Taip pat pamatysite, kaip mirtinai išgąsdintas žirgas bėgo greitkeliu, kol nebuvo sugautas, ir kaip nereikėtų talpinti sužeisto ir išsigandusio žirgo atgal į priekabą.

 

Laipinimas – dažniausia žirgų mylėtojų problema, nepaisant to, jog tai vienas lengviausių dalykų, kurių galima išmokyti žirgą. Stebina tai, kiek daug žmonių kaltina žirgus dėl to, kad jų nepavyko patalpinti į priekabą. Dažnai girdimi tokie komentarai: mano žirgas yra užsispyręs; mano žirgas yra kohorsi1votojas; mano žirgas lengvai pakelia skausmą; aš turiu stipriai trinktelėti žirgui, kad šis manęs klausytų; pasiteisinimai tęsiasi be galo. Tačiau sužinoti, ar žmogus tikrai supranta žirgą, yra nesunku: atkreipkite dėmesį į virvę, su kuria žirgas vedamas, pavadžius ir horsi3talpinimą į priekabą. Vedimas: atkreipkite dėmesį, kaip žmonės veda savo žirgus. Jei žirgas yra ramus, jis turėtų būti vedamas su laisva virve nuotrauka dešinėje vaizduoja netinkamą būdą vesti žirgą – virvė įsitempusi. Vedimas turėtų būti laisvas, be tampymo, traukimo, vilkimo ar įtemptos virvės. Pavadžiai: atkreipkite dėmesį, kaip žmonės laiko pavadžius. Jie turėtų būt laikomi laisvai, o ne įtempti. Jie taip pat horsi2neturėtų būti tampomi, traukomi ar nuolat nesąmoningai judinami nuotraukoje kairėje pavadžiai yra pernelyg įtempti. Talpinimas į priekabą: atkreipkite dėmesį, ar žirgas vedamas ramiai, su laisva virve; ar žmogus nerėkia ant žirgo, jo netampo, nestumdo, neplaka steku ar kitaip nemuša.

 

Jei jūsų stebimi žmonės šiuos tris dalykus atlieka ramiai, be jėgos baimės ar skausmo, veikiausiai jie supranta savo žirgą. Dažnai tenka matyti žmones, kurie puikiai atlieka vieną ar du minėtus dalykus, tačiau rečiau pasitaiko žmonių, gebančių deramai atlikti visus tris.

 

NIEKADA NENAUDOKITE botago, grandinių, daug žmonių, daug virvių, netraukykite už ausų , neverskite žirgo lipti į priekabą, nesistenkite jo įbauginti ar skausmu priversti to daryti. Vienintelis dalykas, kurį pasieksite – tai įvarysite žirgui priekabų baimę, nes jūsų veiksmai patvirtins, kad priekaba sietina su skausmu, jėgos panaudojimu ir baime. Pernelyg dažnai žmonės atlieka žirgų laipinimą į priekabą tik artėjant kelionei. Tuomet žirgas pradeda sieti priekabą su visais blogiausiais dalykais. Tai tas pats, kaip pagauti žirgą levadoje tik tuomet, kai planuojama šį balnoti ir jodinėti – žirgas išmoksta būti nepagaunamu. Venkite vesti žirgą į priekabą su užmauta kauke – tai neleidžia jam matyti aplinkos ir sukelia baime bei nervingumą. Erdvios, gerai apšviestos priekabos yra tinkamiausios pratinti žirgus prie priekabų. Kaip ir įprasta treniruojant žirgą, leidimas paėjėti atgal ar pirmyn yra svarbiausia. Nesitikėkite, kad patalpinti žirgą į priekabą pavyks iš pirmo karto. Stabtelkite, leiskite žirgui atsitraukti. Jeigu žirgas bando viena koja, leiskite jam atsitraukti ir atsipalaiduoti, neskubinkite jo, nelaipinkite jėga, neturėkite nusistatę laiko, per kurį žirgas privalo įlipti į priekabą – visi šie dalykai veda į nesėkmę ir moko žirgą priešintis laipinimui dar labiau.

 

Prieš mėgindami mokyti žirgą nebijoti priekabos, ją paruoškite, kad ši atrodytų erdvi, gerai apšvihorsi4esta. Atverkite visus langus, duris, tačiau įsitikinkite, kad atvertos jos nejudės – tai gali išgąsdinti žirgą. Jei žirgas nebuvo mušamas, prievarta verčiamas lipti į priekabą, šių baimės pašalinimas neturėtų užtrukti ilgai. Bet jeigu žirgui teko nelaimė būti mokytam „ekspertų“, taikiusių minėtas taktikas, gali tekti praleisti kiek daugiau laiko taisant žalą. Tad jeigu pirmą kartą laipinimas bus atliekamas teisingai, kiti kartai bus greitesni. Neskubėkite, ir būsite pirmi.

 

Kiek žirgų mylėtojų gali apie save pasakyti, jog yra važiavę žirgų priekaboje? Ko gero, nedaug. Tai triukšminga, nestabili, šiurkšti, dulkėta ir ne ypatingai maloni vieta. Joje sunku girdėti savo mintis. Priekaba yra baugi, uždara erdvė, iš kurios nėra jokio išėjimo, ir tai verčia žirgą jaustis nesaugiai, kaip spąstuose.

 

vaizdo klipas, kuriame autorius važiuoja žirgams skirtoje priekaboje

 

Žirgas yra baikštus gyvūnas, ir motina gamta juos sukūrė taip, kad šie jausdami pavojų bėgtų, laikytųsi atvirose erdvėse, kuriose lengva pamatyti pavojų, ir vengtų ankštų uždarų erdvių, kuriose plėšrūnams lengva juos užspiesti. Tad lipimas į priekabą prieštarauja visiems motinos gamtos ir instinktų pasufleruotiems principams. Visi, kas nesupranta šios baimės, nesupranta žirgo.

 

„Aš nesu didelis maisto naudojimo priekabų problemų sprendimui šalininkas.horsi5 Tai gali padėti, tačiau tai nėra mano pirmas pasirinkimas. Dažnai galima išgirsti puikių patarimų, kaip panaudoti maistą priekabose pratinant prie jų žirgą. Tačiau priekabų laipinimas yra apie pasitikėjimą ir žirgo pagarbą žmogumi, kuris veda jį į priekabą. Abejoju bet kokiu treneriu, kuris negali įtikinti žirgo lipti į priekabą. Man teko tai daryti su žirgais, kurie turėjo lūžusius apynasrius, kurie spardėsi ir kuriems teko patirti blogiausias sąlygas priekabose. Tad galiu drąsiai teigti, jog žinau, kaip tai daryti; tai reikalauja žirgo supratimo, o ne gudrybių, maisto ar jėgos. Antra vertus, kai žirgas yra pratęs prie priekabų ir jose keliavo metų metus, bet staiga pradeda atsisakinėti lipti į priekabą, tai greičiausiai pagarbos ar pasitikėjimo problema, o ne baimės. Tokiam žirgui reikia parodyti, kad jis negali atsisakinėti ir privalo lipti į priekabą. Tačiau tik tuomet, jeigu žirgas pratęs prie priekabų, yra jose važinėjęs daugybę kartų – tuomet aišku, kad žirgui tai ne naujiena.“

 

Pasekę šia nuoroda, galite pamatyti Monty Roberts, reklamuojantį specialų kantarą. Man patinka Monty, ir manau, jog jis puikiai rūpinasi žirgais, tačiau šis vaizdo klipas nėra jo geriausia akimirka. Jis demonstruoja, kaip žirgą įvesti į priekabą, ir jam tai pasiseka. Nors jis teigia, jog tai – kantaro nuopelnas, tačiau tai jo technika, kuri veikia. Atkreipkite dėmesį, kaip jis naudoja spaudimą ir atpalaidavimą. Jis išlaiko žirgo dėmesį, duoda daug nurodymų ir neleidžia žirgui paprasčiausiai sustingti ir susitelkti į gąsdinančią priekabą. Nors tai daryta galbūt kiek per greitai, bet pati technika yra gera. Išlaikykite žirgo dėmesį, duokite gerus ir nepaliaujamus nurodymus, siekite, kad žirgo kojos visuomet judėtų, neužspieskite ir neužrakinkite žirgo, neuždarykite durų ir nepradėkite su juo kovoti. Vaizdo klipas, kuriame Monty Roberts veda žirgą į priekabą.

 

Turėkite omenyje: aš nesu Monty Roberts gerbėjas. Jis apgaudinėja žmones, kad šie pirktų jo bevertę įrangą, tokią kaip kantarus ir galvų pagalvėles žirgams, kurie susitrenkia galvą lipdami į priekabą. Jeigu jūsų žirgas galva trankosi į priekabos stogą, jūs laipinate žirgą neteisingai – pagalvėlės uždėjimas žirgui ant galvos nė kiek nepadeda nei jums, nei žirgui. Tai tiesiog leidžia daugybei emocingų žmonių geriau jaustis, tad jie ir perka šį produktą. Be to, Monty remia Tennessee Walking Horse Shows ir reklamuoja Big Lick. Autoriaus video šia tema

Girdėjau istoriją apie „trenerį“, kuris atėjęs pasiimti žirgo negalėjo jo įvesti į priekabą. Taigi, jis paliko atdarą priekabą, ir kuomet kitas žirgas į ją įlipo, pirmasis žirgas nusekė iš paskos. Spėkite, kas atsitiko. Durys horsi6užsitrenkė, ir staiga žirgai buvo įkalinti priekaboje. Kaip manote, kaip tai paveikė žirgo pasitikėjimą? Ar žirgas išmoko, kaip lipti į priekabą, ar kad lipimas į priekabą reiškia, jog jis bus įkalintas ankštoje erdvėje? Po kiek laiko, treneris grįžo prie savo priekabos, tačiau nežinia, kiek tai truko ir kiek vargšai žirgai buvo joje uždaryti. „Treneris“ nusprendė išleisti vieną žirgą it priekabos, tačiau galiausiai išleido abu. Įsijauskite į žirgo situaciją – kaip manote, kaip jautėsi žirgas, pirmą kartą lipęs į priekabą? Ką jis išmoko? Greičiausiai, nieko gero.

 

Nėra ką gero pasakyti apie trenerį, kuris, pirma, nesugeba įlaipinti žirgo į priekabą, ir antra, kuomet žirgas galiausiai į ją įlipa, nesugeba išleisti vieno žirgo, vietoj dviejų. Galbūt šis žmogus – puikus treneris, tačiau horsi7mano nuomone, geri treneriai pirma turėtų būti puikūs raiteliai, turintis gerus jojimo meno pagrindus. Visi geri jojikai supranta žirgus ir gali susidoroti su daugeliu keblių situacijų. Daugelio trenerių problema ta, kad jie treniruoja žirgą sau, o ne žirgo savininkui. Jeigu aš kažkam padedu su žirgu, dirbu ne tik su juo. Jeigu taip daryčiau, tik aš galėčiau suvaldyti žirgą, o savininkas ir toliau liktų su tomis pačiomis problemomis. Tad dirbu su žirgais tik tuomet, jeigu įsitraukti sutinka ir savininkas – skiria laiko mokytis apie žirgą, jį suprasti. Šiuo būdu jie ne tik sugebės išspręsti problemas, bet ir tapti geresni žirgo savininkai, raiteliai. Tai naudinga ne tik jiems, bet ir žirgams. Daugelis žmonių mano, kad jeigu kas nors turi gerai besielgiantį žirgą, tai jis ar ji yra geras treneris/-ė. Tačiau vien dėl to, jog žirgas geras su tam tikrais žmonėmis nereiškia, kad jis geras visuomet. Žirgas gali būti išsigandęs, kontroliuojamas taip griežtai, kad negali niekaip kitaip reaguoti; arba apsvaigintas ar kenčiantis skausmą nuo mušimo ar pentinų. Tačiau grįžkime prie laipinimo į priekabas.

 

Nebūtina turėti priekabos, kad išmokytumėte žirgą laipintis į ją. Tačiau ji pagerina ir palengvina procesą. Jei tokią turite, pastatykite ją netoliese žirgo – ganykloje, ar prie vartų, pro kuriuos žirgas dažnai praeina. Kuo daugiau žirgas matys priekabą, tuo geriau. (NIEKADA nejokite ant žirgo į priekabą – jei šis išsigąs ir horsi8stosis piestu, tai gali jums sulaužyti kaklą ir nugarą) Palikdami priekabą, kur žirgas ją dažnai mato, šis tuojau ją pradės matyti kaip saugios aplinkos dalį, ir nebekreips į ją didelio dėmesio. Toliau pamažu pratinkite žirgą prie priekabos – vedžiokite jį šalia, pririškite prie jos, šukuokite šalia jos, apdovanokite grūdais ir skanėstais, kad žirgas susietų priekabą su saugia ir miela aplinka, kurioje gera būti. Kuomet žirgas pradeda jaustis saugiai šalia priekabos, metas pradėti jį pratinti prie jos vidaus. Neleiskite žirgui suprasti, kad jūsų tikslas – įvilioti jį į vidų. Žirgas turi suprasti, kad kai jis priekaboje – jis yra paliekamas ramybėje, nepatiria jokio spaudimo, jog tai yra saugi ir visai nebloga vieta būti. Jeigu tiesiog stengsitės žirgą įvaryti į priekabą, versdami ar gąsdindami šį, jis be abejonės susies priekabą su baime ir pradės jos vengti.

 

Visgi jeigu priekabos neturite, galite naudoti garažą, kitą nelabai erdvią vietą – pavyzdžiui, galite sukurti panašią vietą apgaubdami ją brezentu ar kita medžiagą. Trumpai tariant, tinka vietos, kurios primena mažas, uždaras erdves, kurios atrodo gąsdinančiai jūsų žirgui. Kuomet jums pavyks žirgą įvilioti į šias erdves, jis lips į priekabą be jokių sunkumų.

 

Nepamirškite, kad prieš pradėdami, turite įsitikinti, kad sugebate puikiai valdyti žirgą. Treniruokitės vesdami žirgą pro vartus, duris ir kitas uždaresnes erdves. Veskite už kampų, atbulą pro vartus– ten, kur žirgas negali matyti. Jis turi mokėti ėjimo į priekį komandą ar signalą. Reikia, kad žirgas jumis pasitikėtų ir jus gerbtų. horsi9Dažnai žirgai nelips į priekabą dėl to, kad jumis pakankamai nepasitiki arba jūsų pakankamai negerbia, kad rizikuotų savo saugumu. Aš stengiuosi, kad mano žirgai liptų be apynasrių ar virvių, vien man parodžius į priekabą ir paliepus jiems lipti. Taip turėtų būti laipinami visi žirgai. Tačiau tai užtrunka, ir tam reikia pasitikėjimo ir žirgo supratimo. Pasiekti tokį laipinimą įmanoma per maždaug dvi valandas. Žinau, ką manote. Girdėjau tai šimtus kartų: „mano žirgui tai netinka, mano žirgas užsispyręs, jis per protingas ir t.t.“ Patikėkite manimi – galite ištreniruoti savo žirgą laipintis į priekabą taip pat lengvai, kaip ėjimą link ganyklų. Jeigu tuo užsiimsite nuoširdžiai ir teisingai, galite to pasiekti per porą valandų – be skausmo, botago, jėgos ar baimės.

 

Pirmiausia, neverskite žirgo lipti į priekabą; neužspieskite jo; negąsdinkite; nemuškite; nekelkite skausmo; jokiu būdu iškart neužtrenkite durų, kai tik žirgas įeina į priekabą. Daugelis žmonių daro visus šiuos dalykus, kuomet bando žirgą įvesti į priekabą. Kodėl? Todėl, kad jie mąsto kaip žmonės (plėšrūnai), o ne kaip žirgai (medžiojamieji). Žirgas jaučiasi geriau, jeigu jiems atrodo, kad, jeigu prireiks, yra galimybė pabėgti. Dauguma žirgų judėdami jaučiasi geriau.horsi10

 

Kuomet galiausiai ištreniruosite žirgą eiti, kai jūs paliepiate, ten, kur jūs nurodote, žirgas lips į priekabą. Daug žmonių skubina šį žingsnį, ir dėl to laipinimas į priekabą tampa žymiai sudėtingesnis, negu galėtų būti. Kuomet bandote žirgą įvesti į priekabą, nesiekite, kad šis įliptų į ją iš karto. Jei jūs bandysite žirgą tenai įvesti, jis nenorės eiti. Leiskite jam apžiūrėti priekabą į ją dar neįėjus. Priveskite jį prie jos, po to nuveskite. Priveskite, pastovėkite kartu, leiskite jam atsipalaiduoti, ir vėl nueikite nuo priekabos. Nesutelkite dėmesio į duris, antraip žirgas supras, kad jūs paprasčiausiai norite jį patalpinti į priekabą. Leiskite žirgui ištyrinėti visą priekabą – priekį, šonus, įėjimą. Neleiskite žirgui suprasti, kad jūsų tikslas – įlaipinti jį vidun. Žirgas tai turi padaryti savanoriškai. Spauskite čia, jei norite pamatyti nelaimingą atsitikimą, iliustruojantį saugos grandinių svarbą. Jeigu jos būtų naudotos, žirgai vis dar būtų gyvi.

 

 

Kuo dažniau jūs privedinėsite žirgą prie priekabos, tuo lengviau tai taps. Jei šis bandys įlipti vidun, leiskite žengti tik vieną kitą žingsnį, o tada nuveskite šalin. Tai – svarbus žingsnis. Jeigu leisite žirgui pilnai įlipti vidun, jie gali išsigąsti, nežinoti, kaip išeiti atbulomis ir supanikuoti. Tai reikš, kad jums nepasisekė ir teks pradėti iš naujo. Versdami žirgą paėjėti atgal po vieno ar poros žingsnių priekabos vidaus link jūs mokote jį kaip iš jos išeiti, o taip pat, kad išėjimas – lengvai pasiekiamas. Greitai žirgas pradės galvoti, kodėl jis negalėtų tiesiog įlipti vidun ir pailsėti, vietoj vaikščiojimo pirmyn ir atgal – ir jis pats užsinorės įlipti vidun.

 

Galiausiai priveskite jį prie įėjimo. Laikydami vedimo virvę įeikite į priekabą – tačiau netraukite ir nekvieskite žirgo – ir tiesiog atsisėskite ar stovėkite viduje. Žirgas gali pradėti šnirpšti, kasti kanopomis, prunkšti, pradėti lipti aukštyn ar žemyn. Nekreipkite dėmesio – leiskite jam daryti, ką nori – jis mokosi. Jeigu žirgas lipa į horsi11kabiną – puiku, leiskite jam ir atsipalaiduokite. Niekaip nereaguokite, neatrodykite susijaudinęs, laimingas. Tiesiog elkitės taip, kaip ir kitus kartus, kuomet žirgas prie jūsų prieina. Kuo mažiau dėmesio į tai kreipsite, tuo geriau.

 

Kitas patarimas yra atidaryti visus langus ir duris, įleisti tiek šviesos, kiek įmanoma, pritvirtinti duris taip, kad šios nejudėtų, net ir pučiant vėjui. Kuomet žirgas įeis vidun, apdovanokite jį morka (tai – mano įprotis, o ne reikalavimas). Kitą sykį, pakasykite jį, duokite skanėstą ir nueikite šalin. Jei esate uždaroje ir saugioje erdvėje, kuomet žirgas įeis vidun savo noru (nestumiamas ir netraukiamas!), nuimkite horsi12apynasrį ir nueikite šalin. Leiskite jam suprasti, kad jis nebus užspiestas tuojau pat, kai tik įeis į priekabą. Neuždarykite durų pirmus penkis ar šešis kartus. Po to – jas uždarykite lėtai, nepalikite žirgo vieno, apdovanokite jį skanėstu ar grūdais, ir po kelių minučių su uždaromis durimis jį išleiskite. Kuo labiau žirgas susies priekabą su ramybe, skanėstais ir kitomis maloniomis patirtimis, tuo mažiau jis priešinsis lipdamas į ją. Pernelyg daug žmonių priverčia žirgus susieti priekabas su baime, botagais, mušimu, tempimu, jėga ir grandinėmis, o tada kaltina žirgą, kad šis nenori lipti vidun.

 

Žmonės pernelyg sureikšmina laipinimo procesą. Viskas, ko reikia – tai suprasti žirgą iš jo perspektyvos. Laipinimas į priekabą remiasi pasitikėjimu ir pagarba, bei leidimu žirgui suprasti, kad jūs “bandos vadas” kuriuo galima pasitikėti ir kurio nereikia bijoti. Jeigu jūs galite puikiai sukontroliuoti žirgą ant žemės ir balne, laipinimas į priekabą neturėtų kelti problemų.

 

Kuomet žirgas yra gerai ištreniruotas, bandykite ant jo užsėsti nuo priekabos rato ar sparno. Visuomet gerai leisti žirgui suprasti, kad jūs galite lipti į balną nuo bet kur, ir jis tai turi leisti.

 

Spauskite čia, jei norite pamatyti netinkamą laipinimą į priekabą.

Šis vyras naudoja skausmą ir kelia žirgui baimę. Dėl to žirgas keletą kartų yra netoli stojimosi piestu ir galvos susitrenkimo ribos. Tai – netikęs būdas ir geri jojikai jo niekuomet nenaudoja. Šis vyras nėra geras raitelis.

 

Priekabų patarimai: visuomet nuvalykite žirgo kojas ir kanopas prieš vesdami jį į priekabą. Akmenys ir kitos apnašos kelionės metu gali pradėti vibruoti, dar labiau įstrigti ir sukelti žirgui didelių nepatogumų kelionės metu. Taip pat rekomenduotina jas nuvalyti ir po kelionės, kadangi dauguma žirgų iš nervų išsituština priekaboje, ir kelionės metu įlipa į savo išmatas. Taip pat prisiminkite, kad valandos kelionė priekaboje žirgui atsieina tiek pat, kiek penkių kilometrų pasivaikščiojimas. Taigi, po dviejų valandų kelionės žirgas jausis taip, tarsi nuėjo dešimt kilometrų. Prisiminkite tai, kuomet jūsų žirgas išlips iš priekabos ir bus pavargęs. Reikia nemažai jėgų, kad išlaikytumėte 450 kilogramų vertikalioje pozicijoje judančioje transporto priemonėje. Aš visuomet stengiuosi po kelionės kiek pavedžioti žirgą, kad paspartinčiau kraujotaką į kanopas, padėčiau jam nusiraminti. Taip pat, tai puikus būdas nustatyti, ar žirgas nešlubuoja, ar kelionės metu niekur neįsibrėžė ir ar nejaučia skausmo.

horsi13

Kitas karštas ginčas apie priekabas – ar reikėtų joje žirgą pririšti. Pririšimas padeda žirgui nesusitrenkti galvos, jeigu šis paslysta ir parkrenta. Taip pat, tai neleidžia žirgui nuleisti galvos per žemai, dėl ko žirgas gali parkristi staigaus stabdymo metu. Jei žirgas pririštas, virvė gali padėti žirgui išlaikyti pusiausvyra, ar padėti atsikelti, jeigu jis parkristų. Mano nuomone, tai taip pat suteikia žirgui saugumo jausmą, kadangi jis pratęs būti pririštas. Tačiau nepririškite žirgo per trumpa virve – jis turi galėti palenkti galvą, kad išsivalytų nosį nuo apnašų, ypač priekaboje, kur vėjas nešioja įvairiausias apnašas ir dulkes, kurios gali sukelti kvėpavimo sutrikimų ir užkrėtimų. Būtent dėl to po kelionės ant priekabos sienų galima rasti juodų apnašų – žirgo nosies pūtimo žymės. Be to, žirgas naudoja galvą išlaikyti pusiausvyrai. Taip pat, žirgas, kurio galva pririšta pernelyg aukštai, darosi nervingas, kadangi žirgai nuleidžia galvas, kuomet jie yra atsipalaidavę, ir pakelia jas, kuomet jaučiasi nervingi ar įsitempę.

 

Viena dažnai minima priežastis nerišti žirgo yra ta, jog nelaimingo atsitikimo metu žirgas negali išsilaisvinti. Tačiau tikimybė, kad jūs pakliūsite į avariją turėtų būti pasverta su tikimybe, jog žirgas gali nugriūti. Pririšimas gali padėti išlaikyti pusiausvyrą.

 

Paprastai į priekabą nededu pjuvenų. Jas vėjas gali pakelti į orą, sukurti dulkių, patekti į žirgo nosį ar akis. Taip pat, pjuvenos sugeria šlapimą, sukeldamos stiprų tvaiką, kuriuo žirgas turi kvėpuoti kelionės metu. Be pjuvenų, šlapimas prateka pro grindis/kilimėlį ir greičiau išgaruoja. Maistas priekaboje irgi susiduria su panašiomis problemomis kaip ir pjuvenos, todėl aš paprastai nemaitinu žirgų kelionės metu. Paprastai, tai darau prieš kelionę ir po jos, bet ne per ją. Žirgo rišimas prie priekabos prieš kelionę gali priversti jį išsituštinti. Kitas senas triukas, naudingas tuo atveju, jei žirgas rodo aštrių dieglių požymius, yra bandyti jį įvesti į priekabą. Tai sukelia stresą ir gali priversti ar paskatinti žirgą išsituštinti, o tai gali padėti jam pasijusti geriau.

Apačioje pateiktoje nuotraukoje matote žirgus, kurie pririšti ant pernelyg trumpos virvės. Šie žirgai negali nuleisti galvos, jos panaudoti pusiausvyros išlaikymui, išsivalyti nosies nuo dulkių ar atsipalaiduoti kelionės metu. Šitoks pririšimas rizikuoja žirgų sveikata ir yra naudojamas žmonių, kurie nesupranta, kad tai yra rizikinga. Atkreipkite dėmesį, kad virviniai kantarai užrišti neteisingai – kelionės metu jie gali atsirišti arba taip užsiveržti, kad jų nebebus įmanoma atrišti.

horsi14

 

Neseniai Kaliforniją siaubė gaisrai, ir daugybė žirgų turėjo būti evakuojami. Vieni žirgai per 15 paskutinius horsi15metų nebuvo laipinti į priekabas. Kiti per savo gyvenimą išvis nebuvo į juos laipinami. Kiti žirgai buvo palaidi ganyklose ir jų nebuvo įmanoma sugauti. Kai kurie šeimininkai nenorėjo laipinti savo žirgų be kojų apsaugų, pagalvėlių ir kitų priemonių. Jeigu jūs neparuošiate savo žirgo avarinėms situacijoms, jūsų žirgas yra pavojuje. Žirgų žalojimas gali turėti daugelį pavidalų. Atsisakymas ištreniruoti žirgą beveik nesiskiria nuo atsisakymo jį šerti ar prižiūrėti. Daugelis aplaidumo formų gali baigtis netgi žirgo mirtimi.

 

Straipsnio šaltinis